Kągi, „sveikinu“ su paskutiniąja vasaros diena. Ar verta liūdėti, dar nežinau. Vienuolikta klasė, nauji dalykai, nauji „draugai“ per pamokas. Nusprendžiau tiesiog laukti ir tikėtis geriausio — turėtų pasisekti, o jei nepasiseks, gyvensiu gi toliau, nėr kur dėtis. O jei į Škotijos universitetą planuoju įstoti, reikia ir anglų žinias gerinti, ir šiaip, pasimokyti dažniau. Gal užmiršti keletą antraeilių dalykų, bet… Viskas bus gerai, juk mano beprotiškos mintys tikrai nuo manęs nepabėgs!
Visgi pagalvojau, ką veikiau šią vasarą? Koks įvykis, aš kelias dienas ilsiuosi, atsigaunu ir vėl galvoju ką veikti. Pastovių draugų neturėjau ir neturėsiu. O man taip labiau patinka — kažkas galvoj kužda, kad man dar ne laikas suaugti ir apsistoti vienoj vietoj, tai pastoviai pažįstamų ir draugų ratas plečiasi, kai kurie užmirštami, o naujų vėl atrandu. Todėl man ši vasara labai patiko, nes susipažinau su begale naujų žmonių (bijau pameluoti, bet bent 250 tikrai bus). Tad kur aš juos sutikau, ką aš su jais nuveikiau?
Dar pavasario pradžioje turėjau pirmą užsakymą fotografuoti. Savanoriškai padėjau, nors po to nelikau nuskriaustas . Visai patiko, o nuotraukos žavi patį mane.
Kažkur tuo pačiu metu gavau pirmus pinigus ir iš programavimo užsakymo. Tiesa, FPS erdvėje ir ne itin daug, tačiau buvo gana gera paskata rudenį rimtai pradėti mokytis PHP ar kitos kalbos ir kaupti pinigus tolimesniems mokslams.
Vasaros pradžioje sudalyvavau FotoStovykloje. Begalė naujų žmonių, o aš, atvykęs vienas, ką bedarysiu — nepražūsiu, teks susirast pažįstamų. O manau, ir maniškis reportažas visai nusisekė.
Tas neretas renginys Burbuliatorius turėjo ir tiesioginės, ir netiesioginės naudos. Pirmiausia, susipažinau su begale naujų žmonių, įgavau patirties fotografuojant, o ir atsitiktinai susitikau su keliautoju David iš Prancūzijos. Tai netgi atskiras įvykis, tačiau įrašas apie tai jau yra, gal antrą kartą to nebepasakosiu .
Buvau Turkijoje. Nepatiko, nuotraukų dar neperžiūrėjau (turbūt ir nežiūrėsiu), susipažinau su nedaug žmonių, tik raftingas patiko (davė daug naudos, kai šalia Tavęs pamišęs gidas iš Singapūro 6 valandas rėkia „don’t panic!“).
Po šio įvykio kiek buvau nuliūdęs, tad nutariau pats imtis iniciatyvos ir tranzuoti bei keliauti vienas. Tiesa, netoli, tačiau jau kitai vasarai turiu planų aplankyti kokią Estiją. Pagyvensim, pažiūrėsim, bet manau, kažką sugalvosiu. Juk laiko yra, o planuoti iš anksto tikrai neįdomu .
Blogerių Susitikimas Panevėžyje 2010 šįmet buvo nepakartojamas. Būtent BSP mane įkvepia tęsti bloginimą. Tai kaip kava sunkų vakarą, kai darbų dar yra…
Tokia ta mano vasara… Buvo dar keletas mažesnių susitikimų su internautais ar draugais, tačiau visko juk neaprašysi, o kartais to ir nereikia…
P.s. Kažkur skaičiau, kad emocijų kiekis rodo ir nepasitikėjimą, tačiau šįkart — tai tiesiog džiaugsmas, kad bent viena vasara tikrai buvo aktyvi.
Povilas minėjo apie tradiciją, kad kiekvienas blogeris turėtų paskelbti 5 naujų skaitomų blogų sąrašą. Kadangi paskutiniu metu skaitau išvis mažai, o palyginus su blogerių sąrašu itin mažai (šiuo metu prenumeruoju 39 RSS srautus), tai naujų, tikėtina, nėra. Bet neatsiliksiu nuo mados, nusižengsiu taisyklėms, vistiek papublikuosiu „top 5“ blogus.
Išskirti penkis blogus sunku, o juos dar sustatyti į tam tikras pozicijas dar sunkiau, tad bus tik penketukas, kuris neturės jokių pozicijų:
Vaido blogas (Bukoptimistas.lt). Žmogus, turintis ką pasakyti, o blogas išties įdomus. Nors naujų įrašų galėtų būti ir dažniau.
Adomo blogas (Svedas.lt). Tinklaraštyje netrūksta nuotraukų (kas mane taip pat domina), kelionių (kai kurios kryptys netgi sutampa), o ir šiaip, bene „pats pačiausias“ blog’as, kokį teko matyti. Dauguma tinklaraščių su tematika, o čia… tiesiog internetinis dienoraštis.
Nekeista, kad visus penkis autorius pažįstu, nors nė vieno nėra iš manojo miesto.
P.s. Tikrai nesakau, jog visi kiti autoriai prasti, skaičiau tikrai daug blogų, bet nebelikus laiko bei noro, tenka kai kuriuos blogus vis dažniau praleisti, o kai kurie kelia susižavėjimą. Nenuostabu, jog kai kurie pabosta (pvz. Grumlino blogas), kai kurie per retai rašo, jog būtų kažkuo išskirtiniai…
Redagacija:
Prisiminiau Ismanija.lt blog’ą — kažkur Google Reader’yje pabėgo šis blogas. Tad į šešetuką pridedu dar Tomo blog’ą (Ismanija.lt).
Tai — ne aš. Tai Prancūzas, kuris ir užvedė mane tranzuoti.
Kadaise apie tranzavimą galvojau taip: „nesaugi, nelinksma „pramoga“, kai išleidęs paskutinius pinigus kebabams ir čeburekams studentas nori grįžti namo pas mamą prisipildyti stiklainių įvairiu maistu“. Deja, nesulaukiau studentavimo laikų ir jau pradėjau tranzuoti. Taigi, pradedu pasakoti apie keletą kelionių.
Panevėžys – Kaunas – Klaipėda – Šventoji – Klaipėda – Kaunas – Panevėžys
Kelionės tikslas buvo nuvažiuoti pailsėti su viena gera drauge prie jūros. Gavosi, jog išvažiavau vienas. Tranzuoti vienam? Nei mama, nei sesė tam nepritarė, tačiau aš nebūčiau aš, jei nepavyktų įkalbinti išleisti. Dar diena prieš pakalbėjęs su kita drauge apie kelionę, nutariau tranzuoti kiek tolimesniu, bet judresniu maršrutu. Taip gavosi, kad turėjau keliauti ne per Šiaulius, o per Kauną. Pirmas vairuotojas
7:33, aš jau kelyje Panevėžys – Kaunas. Priešais mane — stovintis sunkvežimis (fūra), kuris kiek užstoja kelią. Stoviu stotelėje, kažkiek jaudinuosi — juk visgi pirmas kartas. Pagaliau sunkvežimis pajudėjo ir pradėjo važiuoti! Na, dabar jau galima tranzuot, galvoju, netrukdys niekas manęs pastebėt. O tai jis dar sukt sugalvojo? A, čia prie manęs sustojo! Persimetu keliais žodžiais, maršrutas (iki Kauno) tinka, tad sėdu (vietos man ir 70l kuprinei mažoka), bandau užsisegti diržą, būnu palydimas juoko (gana jaukios) bangos, nes išroviau visą tvirtinimo mechanizmą. Nieko, pasirodo, čia taip turi būti. Kelionė nors ir neilga, aš užsidegęs optimizmu ir gera nuotaika, tačiau vairuotojas ją sugebėjo šiek tiek atvėsinti kalbėdamas apie „pirmą kartą“, klausimais apie paneles („o tai tu 17-os ir dar nekaltas?“) ir šiaip, panašiais klausimais. Na, neišvedė iš pusiausvyros ir toliau buvau patenkintas kelione . Antras sustojimas
Kiek daugiau nei valanda ir aš jau Kaune, prie IX forto. Stabdžiau gal 10 minučių, kol prie manęs prisijungė viena senyvesnė moteris, kita jaunesnė moteris ir tranzuotojų porelė. Dar po kiek laiko, sustojo apynaujė Škoda su vieninteliu vairuotoju viduje. Kadangi su porele buvau šnektelėjęs, kad tranzuojam į tą pačią pusę, tai pasiūliau vairuotojui paimti ir porelę ant galinės sėdynės. Vairuotojas tikrai kultūringesnis, vėl buvau pagerbtas už drąsą (keliauju vienas ir pirmą kartą). O su tranzuotojais gale jau beveik tapau draugas. Važiavom pastoviu 160-170km/h greičiu iki Kryžkalnio. Ten mus paleido ir turėjome tranzuoti toliau. Trečias sustojimas.
Prie Kryžkalnio tranzuotojai vėlgi buvome pirmi, tačiau prieš mus „užlindo“ du vyrukai, kuriuos pavežė sunkvežimiai, todėl per daug nesukau galvos. Prie manęs vėlgi sustojo apysenis Chrysler automobilis su plačia ir tuščia galine sėdyne. Vėlgi subėgome visi trys (aš ir porelė) į mašiną. Pavažiuojam 100 metrų ir sustojame. Šiek tiek išsigąstu, bet vairuotojas paaiškina, kad „taip kartais būna, kad nedirba variklis“. Pajudėjome toliau. Išleido mane prie Akropolio — visgi sugalvojau, jog fotoaparato aš noriu. Dar diena prieš kelionę susitikau fotografą draugą, kuris už 3 litus Senukuose nusipirko juostinį aparatą, tačiau Akropolyje tokio neradau (tik 140lt kainuojantį Olympusą), todėl dar nuėjau į Senukus (ale gal ten 2km kokie, tačiau jau prie svorio ant nugaros pripratau). Ten turėjau gerą pokalbį su apsauginiu, nes, pasak jo, „į tokią kuprinę gali sutalpinti tikrai daug (pavogtų) daiktų“. Eilinis atsakymas „jūs už mano paliktus daiktus neatsaugot, tai aš ir nešuosi su savimi“ apsauginį sutrikdė ir prižadėjo pasaugoti kuprinę, kol aš apsiprekinsiu.
Po to turėjau tranzuoti iki Šventosios, tačiau su Adomu, į kurio stovyklą turėjau važiuoti, neatsiliepė, o pradėjo lyti, tai nusprendžiau nuvažiuoti į autobusų stotį, kur nuvyksiu iki Palangos, o nuo ten iki Šventosios. Kelionė „pabrango“ nepilnais 10-čia litų, tačiau pro langą autobusiuke pasižiūrėjus, dauguma turistų buvo pilnomis mašinomis daiktų ir keleivių, tad klaidos didelės nepadariau. Net nepajutau, kad beveik visą kelionę pramiegojau, nes neturėjau nei grotuvo, nei ką veikti.
Atgal sekė maršrutas toks pat — Klaipėda – Kryžkalnis – Kaunas su dvejomis tranzuotojomis panelėmis ant galinės sėdynės. Nuo Kryžkalnio pavyko atsitiktinai pagauti automobilį (vis dar ieškojome geresnės vietos tranzavimui), o vairuotoja šįkart buvo moteris. Ji papasakojo savo meilės istoriją (kuri man buvo įdomi ir kiek nesuprantama), mes jai kiek galėjom padėjom išklausydami ir pasakydami savo nuomonę. Visgi tai geras būdas (paimti tranzuojančius), nes dauguma žmonių tiesiog neturi kam išsipasakoti savo bėdų.
Kelionė atgal vėlgi per tris mašinas, tačiau nelabai ką ten yra papasakot.
Šeštasis tranzavimas
Visgi mane išleido šalia Kauno ne ten, kur reikėjo (mano klaida), tad teko stovėti ne ant tokio intensyvaus kelio link Panevėžio (turbūt apvažiavimas padarytas). Buvo šiek tiek po 15 valandos, tad buvo karšta, o mineralinio vandens teturėjau mažiau nei stiklinę. Labai apsidžiaugiau, kad „vos“ ~150-200 metrų nuo manęs sustojo mašina-išsigelbėjimas, tad bėgau iš visų, atrodė, paskutinių jėgų. Likus vos keletui metrų, mašina staiga pradėjo greitėti (cypė padangos, ar ne, nepamenu). Ech! Šiek tiek supanikavau, šiek tiek nenorėjau tranzuoti toliau, tačiau nepasidaviau, grįžau atgal tuos 200 metrų, kur buvo patogiau tranzuoti, tranzavau toliau. Buvo visokių minčių — netgi paskambinti policijai ir pranešti, kad girtas vairuotojas laksto keliuose (ot kerštas geras, ar ne? ), tačiau supratau, kad nei kerštauti, nei pasiduoti nėra tikslo — papildomos jėgos ir vanduo kartu bus išnaudoti be reikalo, o apie tai galvosiu dar ilgiau, tad viską nuleidau juokais. Galbūt tai man padėjo neskaičiuoti laiko (juk laimingi žmonės laiko neskaičiuoja!) ir net nežinoti, kiek prastovėjau, kol šalia manęs sustojo mašina su dar mažiau vietos nei pas fūristą kabinoj. Tačiau aš juk ne ponas, o kelionė nemokama, tad skųstis negali. Vairuotoja su savo vyru per daug į kalbas nesileido, tik galėjau karts nuo karto paglostyti katiną, kurio vietą aš užėmiau ir jis nerado kur atsigulti. Išlipęs iš mašinos jaučiau, jog visos galūnės kiek nutirpusios, tačiau buvau laimingas grįžęs namo .
Dar viena kelionė…
Kita kelionė buvo Vilnius – Bernatoniai – Panevėžys, tačiau dėl ir taip per ilgo straipsnio ir nieko itin įdomaus nebeišsiplėsiu (nors ten irgi buvo nuotykių — tačiau gal kitą kartą, kai pasakosiu skaitytojams gyvai).
Apibendrinimas
Per tris atskirus tranzavimo maršrutus nutranzavau apie 870km vos už ~25 litus (kelionė Klaipėda-Šventoji-Klaipėda ir 3 talonėliai po 1.25lt Vilniuje). Taigi, 1km kainavo daugmaž 3 (tiksliau — 2.8) centus . Tačiau ne dėl itin mažos kainos tranzavau tuos kartus — tai smagu, susipažįsti su naujais žmonėmis, turi ką papasakoti pažįstamiems (ar blog’e). O itin naudinga, kai turi vienas važiuoti kažkur, tai netgi turi su kuo paplepėti . Patarimus, kaip tranzuoti stengsiuosi patalpinti kitame įraše, galbūt kiek daugiau pasidomėjęs ir pats.
Kągi, BSP10 baigėsi sekmadienį, bet tik dabar nusprendžiau parašyti — kuo mažiau įrašą įtakos emocijos, tuo jis bus geresnis, manau .
Pradžia
Jau penktadienį į Panevėžį atvažiavo Povilas Musteikis. Jis, aš ir Justinas Lelys vakare sprendėme paskutinius klausimus dėl BSP10 — kaip tikri studentai. Vis dėlto, nors išsimiegoti tikrai reikėjo, paslaptingos jėgos abiems organizatoriams išsimiegoti neleido — jau kai baigėm paskutines diskusijas apie 3h ryto ir sugulėm į lovas, dar keletą kartų gavau e-mailus, o dar vėliau — Luko skambutį. Po to sekė išėjimas į saugomą teritoriją (kur laksto vilkšunis), nes labai norėjome valgyti — mašinoje radome saldainių. Programoje dar liko 3-4 nesugalvotos „kur panaudoti“ dovanos.
Šeštadienis, 11h
Nueinu į IKI parduotuvę, šalia Autobusų Stoties. Nuperku paskutinius svarbiausius dalykus ir einu iš parduotuvės, tačiau ramybę sutrikdo mamos skambutis: „grįžk į parduotuvę“. Pasirodo, pamatė mane ir norėjo palinkėti sėkmės . Kol aš persimečiau keliais žodžiais su mama, iš už mamos nugaros atsirado vilniečiai: Povilas, Simona, Laurynas ir Aldas. Sutikus Vaidą, juos dar palydėjau į Čili Picą, o pats nuskubėjau atgal į savo ekipažą, kur netrukus atvažiavo ir kauniečiai Tomas, Andrius, Julius ir kėdainiškis Lukas. Nuvažiavome į sutartą vietą — sodybą, aprodau aplinką ir t.t. — laukėme kitų.
Oficiali pradžia
Pradžia, kaip visada, sunki. Pralaužėm ledus dalyvius vaišindami Kanapinio alumi. Kadangi visi jau buvo susipažinę, tai netrukus priėjome prie diskusijų — vidurdienį karšta, tai įsitaisėme priešpirtyje (rusyje). Diskutavome apie blog’us, FaceBook (viena pagrindinių diskusijų buvo „kodėl Pečiūra nebeturi FaceBook?“), Twitter, FourSquare, Android. Geekiškos temos, bet jas diktavo didesnė vartotojų dalis — Android telefonus turėjo Povilas Musteikis, Tomas, Justinas, Laurynas, aš (gal dar kas?).
Pramogos, dovanos
Dovanų turėjome daugiau nei dalyvių: 12(+1 — Justino panelė) dalyvių, bei 16 dovanų:
1. 7 321.lt Hostingus metams.
2. 3 15min.lt marškinėlius.
3. 2 „Google istorija“ knygas bei vieną „Kas sukūrė Apple“ audioknygą.
4. 3 žaidimo „Uno“ kortų kalades.
Taip pat, kiekvienas dalyvis gavo po du Skins.lt lipdukus, 15min.lt maišelį, 2 15min.lt pieštukus bei 15min.lt raktų pakabuką (lanyard).
Prizus išsidalinome šiuose žaidimuose: futbole, krepšinyje, smiginio turnyre, UNO žaidime, Vaido papasakotame galvosūkyje, vandenyje surengtos plaukimo-vandensvydžio-imtynių-bėgimo varžyboje ir kituose konkursuose. Nuo programos šiek tiek nukrypome, tačiau tai nebuvo bėda .
Nenumatytos pramogos, linksmybės, įspūdžiai
Viena pirmųjų neturėjusių įvykti pramogų buvo keliavimas „artimesniu“ keliu, kai Vaidas tam nepritarė. Tad jis su Simona ir Povilu (Skaitykit.lt) su mumis kartu nėjo. Tomo dėka mes turime gerą video:
Toliau sekė dušo konstravimas, maudynės su vieninteliu nemiegančiu Laurynu paryčiais (apie 5-6h ryto).
Paėmus iš esmės, niekada nemaniau, kad organizuoti renginį gali būti taip įdomu, naudinga ir tuo pačiu juokinga — svarbu tinkama „liaudis“. Užsiimėti multitaskingu ilgai nereikėjo: vieni prižiūrėjo šašlykinę, kiti kapojo malkas, dar treti kūreno pirtį, kažkas pjaustė dešrą ir gamino sumuštinius… Smagu, jog nebuvo pasiaiškinimų „skauda galvą“ ar „ai, tingiu“, kas dažniausiai būna, kai reikia ką nors padaryti. Nors pilnai atsipalaiduoti galėjau, kai nebebuvo ką veikti — kelios valandos po vidurnakčio, kai liko Tomas, Andrius, Laurynas, Julius ir aš. Tomui išėjus miegoti, Andrius grįžo tik kažko pasiimti, tačiau užlaikėme dar bent pusvalandį — jo klausytis, kaip jis savanoriauja kariuomenėje yra vienas įdomesnių dalykų (tiek po Login, tiek per BSP10 jaučiausi kaip mažas vaikas, kuris domisi ir klausosi istorijų).
Apibendrintai kalbant, bent man, Blogerių Susitikimas Panevėžyje 2010 labai patiko.
Apie kitus metus, kitus susitikimus
Dar 2009-2010 žiemą buvau sugalvojęs pasiūlyti daryti „BlogCamp“ — neformali aplinka, tvenkinys netoliese, pramogos, sportas. Nežinau kodėl, bet būtent netikėtai viskas ir pavirto į tokį renginį.
BSP10 metu iškėlėme kelias idėjas apie kitus susitikimus. Vieną iškėliau aš, todėl ją aprašysiu trumpai:
Kas kažkiek laiko (3, 4 ar 6 mėnesius) kiekvieną kartą Blogerių Susitikimas X-e vyksta vis kitame mieste: Vilniuje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose, Kėdainiuose ir t.t.. Kiekvieną kartą kažkuris iš to miesto blogerių (ar blogerių komanda) viską suorganizuoja (gauna konferencinį plotą ar šiaip patalpą, vieną kitą pramogą), o dalyviai iš kitų miestų atvyksta taip pat, kaip ir į BSP10. Tuomet būtų mažiau gailesčio, kad „mano mieste BSX nevyksta“. Nežinau, ar ši idėja pasiteisins, bet jei bus noro (komentarai — puiki vieta tam pasireikšti), galėsiu apsiimti ir kažkiek pakoordinuoti tokius susitikimus. Juk būna tokių blogerių, kurie savo mieste susitikime tikrai sudalyvautų, tačiau vykti į kitą miestą nėra laiko ar noro…
Visada, kaip tikras Lietuvis, buvau nusiteikęs prieš nemokamus daiktus — taip pat galvodavau, jog yra du hostingų tipai — „nemokamas ir geras“. Bet išdrįsti pabandyti nieko nekainuoja — tad ėmiau ir pabandžiau Host1Free.com hosting’ą, kurį anksčiau jau išbandė Justinas (Silke.in) ir Aivaras (Manoerdve.net).
Taigi, pradėsiu trumpą apžvalgą.
Registracija
Registraciją sudarė tik 5 laukeliai: subdomeno pavadinimas, e-mail, du kartus įvestas slaptažodis ir elementarus (5 raidžių) CAPTCHA kodas. Trumpai ir apgalvotai — registracija neatbaido nuo ilgo ir bereikšmio adreso, telefono numerio ar kitokio bieso įvedinėjimo — to vienu ar kitu atveju vistiek neprireikia, o ir saugiau jautiesi. Tenka palaukti minutėlę ir gaunu e-mailą, jog viskas sutvarkyta. Tiesą sakant, niekada nesidžiaugiau, kai e-mailu atsiunčia slaptažodį — teks šį laišką mesti į šiukšliadėžę, nes tai, mano manymu, nesaugu. Ar tai trūkumas? Nemanau. Kas laikys tai nesaugumu, tas ištrins, kas nelaikys — tas paliks. Anokia čia bėda, pagalvojus, nereikia būti paranojikiu.
TVS diegimas
Vos įsijungęs jų FTP klientą (web-based, naršyklinis FTP) galvojau, jog „kiekvienas durnius sugebės susiinstaliuoti WordPress“. Pasirodo, aš — išskirtiniu gebėjimų durnius. Vis pridarydavau klaidų, dėl kurių galiu kaltinti save (ištryniau visus failus, sukėliau viską ne į public_html ir t.t.). Visgi pasitikėdamas savo „aš galiu be gido“ mąstymu, sugaišau keliolika minučių ilgiau. Daugiau nebesiterliojau — po to ėjo kaip per sviestą, užkūriau 666 pastraipų Lorem Ipsum tekstuką.
Admin Panel
Pasileidęs visą blogo sistemą, turėjau laiko apsižvalgyti aplinkui. Sistema padaryta tokia paprasta, kad ją suprastų bet kuris, kuris bent kiek (ne)susipažinęs su anglų kalba ir keletu terminų. Valdymas gana šaunus, svarbiausios funkcijos savo vietoje ir bendrai paėmus, vaizdas tikrai malonus akiai. Minėtas FTP klientas leidžia kelti suarchyvuotus failus, kuriuos pats išskleidžia:
Taip pat, yra galimybė kurti bei redaguoti failus (.txt, .php, .html — viską paleidžia):
„Kas po dangčiu?“
Kadangi patinka gilintis į visokias smulkmenas, tai stengiausi sužinoti kuo daugiau apie patį projektą. Patiko tai, jog viskas veikia Cloud Sistemoje. Sistema užkurta Linux serveriuose, kas man glosto širdį. Host1Free.com — tai „dukterinė“ Anglų Host1Plus.com hostingo įmonė, todėl pasikliauti ir patikėti laikyti svetainę Host1Free hostinge pakankamai saugu.
Po ilgesnio naudojimo…
Pabandžiau atlikti dar keletą šiokių tokių darbelių. Kartais (labai retai) išlenda trūkumas — didesnis „ping“ — lėčiau užkrauna tinklalapį. Yra dvi priežastys: serveris gali būti apkrautas ir jis yra Vokietijoje. Tad nekeista, jog šiek tiek palukėti teko. Bet nusižiovauti per tą laiką nespėjau, tad jei tai retas reiškinys (o kaip pastebėjau, taip ir yra), nuolatiniam vartojimui neturėtų trukdyti.
Kyla natūralus klausimas, kodėl visgi mokame už hostingą. Ir staiga prisimenu, jog aš vis dar nemokamai laikausi pas Džiugą. Nors Džiugas yra išsipirkęs visą VPS, tai jam kainuoja, o aš per praeitą BSP09 atsidėkojau kava. Manau, jei dabar man tektų vėl mokėti bent 50lt per metus už hostingą, staigiai persikelčiau į Host1Free.com.
Uptime (gyvavimo laikas)
Apie Host1Free.com informacijos tikrai netrūksta. Štai Uždarbis.lt temoje minima, kad anksčiau Kiniečiai buvo prisikūrę daug vartotojų, bet dabar tai sutvarkyta — sukurti papildiniai, kurie tai pastebi. Ilgalaikiui uptime testui laiko kaip ir nėra, bet nusiskundimų kaip ir neradau. Šį vakarą veikia stabiliai, tačiau didelių išvadų daryti negaliu, nes naudoju per trumpą laiko tarpą.
Pabaigai
Manau, jog Host1Free.com hostingas puikiai tinka talpinti svetainėms, kurios neatneša pelno, taip pat, tinklaraščiams ar testiniams puslapiams, kai tingisi užsikurti savo serverį kompiuteryje. Rodikliai, lyginant su mokamais hostingais, mažai kuo nusileidžia, o vartotojo sąsaja išdirbta, kad ja galėtų naudotis ir pirmą kartą kuriantis svetainę vartotojas (prisimenu, kaip aš su Vhost.lt pešiausi, nes daug ko nesupratau). Čia — viskas elementaru, paprasta, greita, ir vėlgi, nemokama. Kaip ir „banneris“ teigia, nėra jokių reklamų, iššokančių langų, siūlančių įvairiausių prekių ir paslaugų… O ko daugiau reikia?
), tačiau supratau, kad nei kerštauti, nei pasiduoti nėra tikslo — papildomos jėgos ir vanduo kartu bus išnaudoti be reikalo, o apie tai galvosiu dar ilgiau, tad viską nuleidau juokais. Galbūt tai man padėjo neskaičiuoti laiko (juk laimingi žmonės laiko neskaičiuoja!) ir net nežinoti, kiek prastovėjau, kol šalia manęs sustojo mašina su dar mažiau vietos nei pas fūristą kabinoj. Tačiau aš juk ne ponas, o kelionė nemokama, tad skųstis negali. Vairuotoja su savo vyru per daug į kalbas nesileido, tik galėjau karts nuo karto paglostyti katiną, kurio vietą aš užėmiau ir jis nerado kur atsigulti. Išlipęs iš mašinos jaučiau, jog visos galūnės kiek nutirpusios, tačiau buvau laimingas grįžęs namo 
